Mūsų adresas: S. Dariaus ir S. Girėno g. 27, LT-82138 Radviliškis Telefonas: +37042260203

  • PDF

Mieli tėveliai,

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas yra parengęs daug naudingos informacijos jums ir jūsų vaikams. Ypatingai prašome atkreipti dėmesį į informacinį leidinį apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją "Vaikai seka tėvų pavyzdžiu". Malonaus skaitymo ir gražaus bendravimo su savo vaiku!

Mokyklos administracija

nps Vaikai seka tėvų pavyzdžiu

Be tabako tėvams

Apie ecigaretes tėvams

Apie kanapes tėvams

Apie mokymąsi tėvams

Pagalba tėvams

Patarimai tėvams apie rūkymą

Pirmiausia išklausyk

Apie vaistus

 

 

  

Ką svarbu žinoti 2016–2017 mokslo metais?

 

Įsidarbinimo galimybių barometras

 

Lietuvos darbo birža yra sudariusi įsidarbinimo galimybių barometrą Lietuvoje ir skirtingose apskrityse. Kviečiame susipažinti: http://www.ldb.lt/INFORMACIJA/DARBORINKA/Puslapiai/isidarbinimo_galimybiu_barometras.aspx

  

Paklausiausios profesijos

 

Lietuvos darbo biržos elektroniniame puslapyje rasite paklausiausių profesijų ir specialybių sąrašą skirtingose apskrityse. Kviečiame susipažinti: http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Puslapiai/paklausios_profesijos.aspx

 

 

Fizinio aktyvumo poveikis žmogaus organizmui

 

 

Fizinis aktyvumas – bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą negu ramybės būklėje.

 

Fizinis aktyvumas yra būtina ir neatskiriama sveikos gyvensenos dalis, teigiamai veikianti vaiko, o vėliau ir suaugusiojo sveikatą. Tą patvirtina gausūs moksliniai tyrimai ir įvairūs autoriai savo darbuose. Fizinis pasyvumas plačiai pripažintas kaip vienas pagrindinių rizikos veiksnių, lemiančių sergamumą lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, ypač ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų valstybėse.

 

Reguliarus fizinis krūvis yra tiesiogiai siejamas su saugesniu, sveikesniu ir ilgesniu gyvenimu.

 

Neabejotinai teigiamą fizinio aktyvumo poveikį vaiko ar suaugusiojo sveikatai galima suskirstyti į 3 sferas:

 

1. Fizinis poveikis – mažina širdies ligų, cukrinio diabeto, nutukimo, hipercholesterinemijos, aukšto kraujo spaudimo, osteoporozės ir kt. susirgimų riziką.

 

2. Emocinis poveikis – mažina neigiamas emocijas, gerina nuotaiką ir miegą, mažina depresijos bei nerimo apraiškas, didina savivertę ir teigiamai veikia savęs suvokimą, bendravimą su kitais žmonėmis, tarpusavio supratimą ir pan.

 

3. Finansinis poveikis – padeda išvengti išlaidų, susijusių su ilgalaikėmis fizinio pasyvumo sukeliamomis sveikatos problemomis.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais vaikų bei paauglių pramogų ir laisvalaikio pobūdis labai pasikeitė – tapo žymiai pasyvesnis. Vaikai, kurie daug laiko praleidžia prie televizoriaus, skaitydami, besimokydami ar žaisdami kompiuterinius žaidimus, patenka į padidėjusios rizikos grupę (nutukimas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, kaklo ir juosmens skausmai, regėjimo sutrikimai, dažnesni funkciniai negalavimai: miego sutrikimai, galvos skausmai ir pan.), palyginti su tais, kurie eina į lauką ar sporto salę aktyviai žaisti, padeda tėvams namų ruošoje ar ūkyje, aktyviai sportuoja ar pasirenka kitas fizinio aktyvumo formas. Moksliniais tyrimais nustatyta, jog fiziškai aktyvūs vaikai geriau mokosi.

 

Fizinis aktyvumas yra vienintelė energijos „išlaidų“ dalis, kuri gali keistis iš esmės: nuo mažiau kaip 10 proc. (tarp fiziškai ypač pasyvių asmenų) iki daugiau kaip 80 proc. (tarp nepaprastai aktyvių asmenų). Vidutiniškai apie 20–30 proc. visų organizmo energijos „išlaidų“ priklauso nuo fizinės veiklos. Kad fizinis aktyvumas būtų naudingas, t. y. būtų pasiektas reikiamas krūvio intensyvumas, būtini fiziologiniai organizmo pokyčiai, kuriuos lydi vaiko ar paauglio subjektyvūs pojūčiai: pagilėjęs ir patankėjęs kvėpavimas, padidėjęs širdies susitraukimų dažnis (apie 2 kartus, palyginti su ramybės būsena), pagreitėjusi medžiagų bei energijos apykaita, pakilusi kūno odos temperatūra, padidėjęs prakaitavimas, pakitusi veido ir kūno odos spalva ir kt. 

 

Dauguma mokslinių tyrimų teigia, kad vaikų fizinis aktyvumas nuolat mažėja. Kodėl tai vyksta? Vaikų ir paauglių fizinį aktyvumą lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Absoliuti dauguma mažų vaikų teigiamai žiūri į bet kokią fizinę veiklą, įvairius judrius žaidimus ar pratimus ir su dideliu džiaugsmu juose dalyvauja. Tačiau jiems paaugus fizinis aktyvumas gerokai sumažėja. Beje, mergaičių fizinis aktyvumas mažėja sparčiau nei berniukų ir yra gerokai mažesnis. Taigi, ypač svarbūs yra socialiniai veiksniai, gyvenimo sąlygos ir auklėjimas. Todėl pati didžiausia atsakomybė ir tenka vaikui ar paaugliui artimiems žmonėms – tėvams, pedagogams ir draugams. Nuo jų požiūrio į fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, nuo jų žinių, nuo jų pačių rodomo pavyzdžio priklauso vaikų sveikata ir fizinis aktyvumas. Kad vaikai susidomėtų ir įsitrauktų į ilgalaikę fizinio aktyvumo veiklą, ypač svarbi yra jos įvairovė, spalvingumas, asmeninis aktualumas. Svarbiausia yra visais įmanomais būdais skatinti, palaikyti, stimuliuoti natūralų vaiko poreikį judėti. Trijų privalomų kūno kultūros pamokų pakankamam fizinio aktyvumo lygiui padidinti tikrai neužtenka, todėl ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas popamokinei veiklai ir fizinio aktyvumo skatinimui po pamokų.

 

Padidinti vaikų ir paauglių fizinį aktyvumą galima mokykloje (ypač pertraukų metu), laisvalaikiu namuose. Aktyvaus laisvalaikio pavyzdžiai: mėgėjų krepšinis, futbolas, tinklinis, badmintonas, lauko ir stalo tenisas, plaukimas, irstymasis valtimi, pramoginiai ir sportiniai šokiai, važiavimas dviračiu, greitas ėjimas pėsčiomis, lipimas laiptais, važiavimas riedučiais ar riedlente ir daugelis kitų aktyvių vaikiškų žaidimų. Naudingi ir namų ruošos darbai: tešlos minkymas, langų plovimas, skalbimas rankomis, grindų plovimas, siurbimas dulkių siurbliu, automobilio plovimas, dažymas, pasivaikščiojimas su naminiais gyvūnais, visi sodo ir aplinkos priežiūros darbai ir kt.

 

Skatindami vaikų fizinį aktyvumą tėvai ir mokytojai privalo laikytis 4 paprastų kertinių principų:

 

1. svarbiausia – kiekvieno vaiko asmeniniai tikslai;

 

2. visi vaikai yra visaverčiai ir tinkami fiziniam aktyvumui;

 

3. visų vaikų nuomonė yra vienodai svarbi;

 

4. reikia skatinti kiekvieno vaiko autonomiją ir ugdyti jo fizinio aktyvumo kompetencijas.

 

Net ir silpnesnės sveikatos, turinys nedidelių raidos sutrikimų ar nutukę vaikai gali kuo puikiausiai dalyvauti įvairiose fizinio aktyvumo veiklose. Tik kartais gali tekti pasikonsultuoti su specialistais ir skirti tokiems vaikams daugiau dėmesio ir laiko.

 

Sėkmė skatinant ir vystant vaikų fizinį aktyvumą pasiekiama, kai:

 

1. užsiėmimai ar treniruotės yra kuo įvairesni;

 

2. kuo saugesnė fizinio aktyvumo aplinka (saugumo pojūtis);

 

3. kuo daugiau teigiamų emocijų dėl pačios fizinio aktyvumo veiklos, o ne dėl įvertinimo;

 

4. kuo geresni santykiai tarp sportuojančio vaiko ir jo mokytojo ar trenerio;

 

5. fizinė aplinka palaiko natūralų vaiko fizinį aktyvumą (aikštelės, takeliai ir kita infrastruktūra);

 

6. palaiko tėvai, broliai ir seserys ar net dalyvauja kartu;

 

7. paauglystėje svarbus draugų palaikymas ir dalyvavimas;

 

8. geri santykiai sporto komandos viduje (klasėje, grupėje ir pan.);

 

9. klaidos ir nesėkmės pripažįstamos kaip natūrali fizinio aktyvumo dalis, kuri jokiu būdu neakcentuojama;

 

10. niekada neklausiama vaiko, ar laimėjai. Visada klauskite, ar buvo smagu!

 

 

 

(Pagal Lietuvos ir užsienio mokslinę literatūrą parengė

 

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai: www.smlpc.lt)

 

 

Kviečiame susipažinti su Rimantės Šalaševičiūtės (buv. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės, dab. Seimo narės)

knyga "VAIKO TEISĖS IR PAREIGOS KASDIENINIAME GYVENIME" (2012 m.): 

 

 

Priklausomybės ir šeima

 

Šeima – pirma ir svarbiausia socialinė struktūra, lemianti asmenybės formavimąsi, perduodanti socialines vertybes, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. Moksliniai tyrimai rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų, narkotinių medžiagų vartojimo ir šeimos ypatumų. Prie nusikalstamo elgesio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos, o agresyvus elgesys su vaikais yra viena svarbiausių priežasčių, skatinančių jaunuolius nusikalsti. Siekti tikslo visuomenei nepriimtinais būdais nepilnametis gali pradėti ir dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, o kartais net nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja, o neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.

Priklausomybės ligomis sergančių asmenų šeima

Bet kokioje šeimoje nariai priklauso vienas nuo kito. Bet priklausomų asmenų šeimose jos nariai tampa ypač priklausomi. Jie tampa priklausomi nuo alkoholiko ar narkomano lygiai taip pat, kaip šis priklauso nuo alkoholio ar narkotikų. Gyvenant su priklausomu asmeniu dažnai kyla problemų dėl nenuspėjamos jo nuotaikos, egoizmo, neatsakingo elgesio, pykčio, neišpildytų pažadų, finansinio neatsakingumo ir pan. Be abejo, būna periodų, kai jie funkcionuoja gerai ir tai suteikia viltį, kad viskas susitvarkys, jie sugebės kontroliuoti savo elgesį, taps atsakingi ir pan. Dauguma priklausomų asmenų turi darbą, šeimas, namus ir aplinkiniai (bendradarbiai, kaimynai, giminaičiai) ir net draugai neįtaria apie jų priklausomybę bei su tuo susijusias problemas. Bijodami, kad aplinkiniai sužinos apie jų šeimos nario problemas, kiti šeimos nariai daro viską, kad nuslėptų tą problemą ir pateiktų „tobulos“ šeimos įvaizdį. Šeimos nariai gali pasiskolinti pinigų ar imtis papildomo darbo, kad padengtų priklausomo asmens išlaidas (pragertus pinigus, sudaužytos mašinos remontą ir pan.), jie gali atsiprašinėti kitų, kad priklausomas asmuo neįvykdė pažado, neatliko darbo ir pan. Taigi, jie stengiasi apsaugoti priklausomą asmenį nuo jo paties elgesio pasekmių.

Priklausomo asmens šeimoje vyrauja trys taisyklės:

Nekalbėk. Šeimos nariai nesikalba apie problemas, kurios kyla dėl alkoholio (narkotikų) vartojimo. Šeimoje visas kalbas apie priklausomą asmenį gaubia paslapties šydas. Tikima, kad problema kažkaip išsispręs pati.

Nepasitikėk. Šeimos nariai nesijaučia saugūs, todėl nepasitiki vienas kitu ir aplinka. Vaikai pastebi, kad motina sako netiesą apie geriantį tėvą, aiškindama, kad jis serga tuomet, kai šis negali atsikelti po išgertuvių.

Nejausk. Kadangi šeimos nariai nepasitiki vienas kitu, jie negali išreikšti savo jausmų. Vienintelis galimas jausmas – parodyti, kad esi laimingas.

Šeimos nariai yra užsiėmę priklausomu asmeniu ir neigia save – savo poreikius, interesus, emocijas, visa tai, kas jie iš tiesų yra. Jie tarsi gyvena kito žmogaus gyvenimą, rūpinasi juo, pamiršdami save. Jie dažnai net nežino kur baigiasi jie ir prasideda kiti.

Vienam šeimos nariui susirgus priklausomybės liga kenčia visa šeima. Pagalba taip pat reikalinga visai šeimai, nes atsiranda daug neigiamų ir neišsakytų jausmų. Priklausomo asmens šeimos nariai dažnai patiria prievartą, kuri neigiamai įtakoja jų fizinę ir psichinę sveikatą.

Pagrindinis pagalbos šeimos nariams tikslas – rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos. Šeimos nariai turi suprasti, kad jie nėra tiesiogiai atsakingi už kito žmogaus ligą ir pasveikimą.

Jie turi išmokti:

● Nekentėti dėl kito žmogaus veiksmų ir reakcijų;

● Nesileisti būti išnaudojamiems ir prievartaujamiems dėl kitų žmonių interesų;

● Nedaryti už kitus to, ką jie patys turi padaryti;

● Nemanipuliuoti situacija kitų naudai;

● Nemaskuoti, netaisyti kitų klaidų;

● Nevengti krizės, jei tai yra natūrali įvykių sekos pabaiga.

Gyvenimas priklausomo asmens šeimoje ypatingai traumuoja vaikus ir nė vienas vaikas tokioje šeimoje negali išlikti nepaliestas, nenukentėjęs. Dažnai vaikai jaučia kaltę dėl problemų šeimoje. Jie nemoka išreikšti savo jausmų, nes šeimoje jie neturi teisės jausti, o tuo labiau kalbėti apie savo jausmus. Pastovūs nerimo bei baimės jausmai, nežinia kas jų laukia namie, atsiliepia vaikų elgesiui mokykloje, su draugais. Jie tampa labai atsargūs, įtarūs, kontroliuoja save. Paprastai jie neturi draugų, nelanko būrelių, vengia pasilinksminimų. Šie vaikai turi mokymosi sunkumų. Mokiniai greičiau pavargsta, išsenka, yra dirglūs, linkę į konfliktus. Pedagoginis šių vaikų apleistumas susijęs su netinkamu auklėjimu šeimoje – vaiku dažniausiai nesirūpinama, nesidomima jo problemomis, nepakankamai su juo bendraujama.

Dažnai pagalba priklausomų asmenų vaikams suteikiama per vėlai arba ji išvis nesuteikiama. Viena priežasčių – itin negatyvus mūsų visuomenės požiūris į alkoholikus (narkomanus), o kartu ir į jų vaikus. Vaikams rekomenduojami užsiėmimai, kuriuose nagrinėjamos šios pagrindinės temos:

1. Viltis. Vaikai turi suprasti, kad jie nėra vieniši. Tam jie turi išsikalbėti, pasipasakoti apie savo problemas, bėdas.

2. Jausmai. Padėti vaikams išreikšti ir pažinti jausmus. Vaikai turi suprasti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų.

3. Priklausomybė. Paaiškinti vaikams, kaip vystosi priklausomybė. Kad alkoholizmas (narkomanija) – liga, o ne nelaimė ar bėda. Vaikai turi sužinoti apie šių ligų gydymo galimybes.

4. Alkoholizmas (narkomanija) – šeimos liga. Paaiškinti vaikams, kaip liga paveikia šeimos narius. Ką gali padaryti šeimos nariai.

5. Savęs pažinimas. Kalbėti su vaikais apie jų pačių poreikius, interesus, tikslus.

Pati didžiausia problema, su kuria susiduria priklausomo asmens šeima yra ta, kad priklausomas žmogus negali ir nenori pripažinti, jog serga. O tai vienas esminių žingsnių tam, kad būtų galima pradėti gydymą ir tikėtis pasveikti.        

Paauglių alkoholizmo ypatumai

Mokslininkų duomenimis, per 60-70 proc. vaikų pirmą kartą paragauja alkoholinių gėrimų tėvų ar giminių "dėka". Apie 40 proc. tėvų leidžia vaikams išgerti įvairių švenčių proga.

Paauglių, jaunimo alkoholinei ligai būdingi šie ypatumai: 1) emocijų, valios sferos sutrikimai (grubumas, agresyvumas, apatija, abejingumas ir t. t.); 2) pradėjus girtauti, liga greitai progresuoja; 3) ligos simptomatikoje dominuoja elgesio sutrikimai; 4) sulėtėja asmenybės vystymasis.

Paauglių, jaunimo alkoholinės ligos eiga yra labai piktybiška. Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti svaigalus, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomam, tuo greičiau susiformuoja priklausomybės nuo alkoholio sindromas, išryškėja specifiniai alkoholizmo simptomai: 1) kiekybinis kontrolės praradimas (negali suvokti, kiek išgėrė alkoholio); 2) amnestinis prisigėrimas (neprisimena, kas atsitiko išgertuvių metu, ką kalbėjo, su kuo grįžo į namus, iš atminties dingsta kai kurie epizodai ir t.t.); 3) situacinės kontrolės praradimas (jau nesivaržo pasigerti su svetimais ar menkai pažįstamais žmonėmis, nekontroliuoja savo elgesio); 4) obsesinis, kompulsinis potraukis alkoholiui; 5) savo ligos ignoravimas, "nepastebėjimas", nesavikritiškumas.

Dažniau linkę girtauti paaugliai, kurie greitai pasiduoda kitų įtakai, menkai fiziškai išsivystę, labilių emocijų, abejingi viskam, niekuo nesidomi, tingi mokytis, neužsiima užklasine veikla, nesportuoja. Paprastai tokie paaugliai išgėrinėja tik grupėmis alų, vyną. Svaiginimasis tampa savotišku ritualu, bendravimo forma, kurios dėka toks paauglys įsitvirtina kompanijoje.

 

 

(Pagal mokomąją metodinę priemonę

„Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas“

http://www.smm.lt/ugdymas/docs/programos/SPPC.pdf

parengė biologijos mokytoja Silva Morkūnienė)

KĄ REIKIA ŽINOTI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIŲ TĖVAMS (GLOBĖJAMS, RŪPINTOJAMS)?

 

Specialusis ugdymas – specialiųjų poreikių asmenų mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias.

Specialiųjų poreikių mokinys – mokinys, kurio galimybės mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų.

Specialieji ugdymosi  poreikiai – pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka specialiųjų poreikių asmens galimybių.

Specialusis  pedagogas – specialistas, turintis aukštąjį išsilavinimą ir pedagogo psichologo kvalifikaciją darbui su specialiųjų poreikių asmenimis.

Pritaikyta programa apibūdinama kaip programa, pritaikyta asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui. Pritaikytos ugdymo programos taikymas turi padėti asmeniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, visaverčiai dalyvauti bendrame ugdymo procese drauge su bendraamžiais, siekiant individualių ugdymosi tikslų.

Individualizuota programavalstybinio išsilavinimo standartams neprilygstanti bendrojo ugdymo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui.

Specialiosios pedagoginės pagalbos paskirtis:

  • § padėti vaikams suvokti žmogaus vertybes ir puoselėti dorą gyvensenos pagrindą,
  • § rengti vaikus savarankiškam  gyvenimui,
  • § teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę pagalbą,
  • § pripažinti vaikų gebėjimus ir galias, sudaryti tęstinio ugdymosi galimybes,
  • § sudaryti tinkamas sąlygas vaikams integruotai ugdytis bendrojo ugdymo įstaigose.

 

Mokyklos vaiko gerovės komisijos paskirtis – organizuoti ir koordinuoti (...) švietimo pagalbos teikimą, saugios ir palankios vaiko ugdymui aplinkos kūrimą, švietimo programų pritaikymą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, atlikti mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių (išskyrus poreikius, atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pirminį įvertinimą ir atlikti kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas.

 

Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės:

I. Negalių grupė:

1. intelekto sutrikimas (skiriama individualizuota programa),

2. regos sutrikimai,

3. klausos sutrikimai,

4. kochleariniai implantai,

5. judesio ir padėties bei neurologiniai sutrikimai,

6. įvairiapusiai raidos sutrikimai,

7. kurčneregystė,

8. kompleksinė negalia.

II. Sutrikimų grupė:

1. mokymosi sutrikimai,

1.1. bendrieji mokymosi sutrikimai:

1.2. specifiniai mokymosi sutrikimai,

1.3. neverbaliniai mokymosi sutrikimai,

2. elgesio ir/ar emocijų sutrikimai,

3. kalbėjimo ir kalbos sutrikimai,

4. kompleksinis sutrikimas.

Mokinio specialiųjų poreikių pirminį įvertinimą atlieka Mokyklos vaiko gerovės komisija. Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu aspektais įvertina Pedagoginė psichologinė tarnyba ir specialųjį ugdymąsi skiria Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovas, atskirais atvejais – mokyklos vadovas su tėvų (globėjų, rūpintojų) sutikimu švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka.

Informaciją parengė vyr. specialioji pedagogė Jurgita Gelčienė

 

 Per metus Lietuvoje žūva apie 240 pėsčiųjų, daugumą jų nesegėjo atšvaitų

 

Per metus Lietuvoje vidutiniškai žūsta 240 pėsčiųjų, daugiau nei pusė jų – tamsiu paros metu. Beveik visi pėstieji, eidami keliu tamsiu paros metu, neturi prie drabužių prisisegę atšvaito, nesineša žibinto ar kito šviesą atspindinčio daikto.

Eismo įvykių, kuriuose žūsta pėstieji, pastebimai padaugėja rudenį ir žiemą, eismo sąlygoms tapus sudėtingesnėmis, pablogėjus matomumui. Per šių metų sausio-spalio mėn. Vilniaus apskrityje užregistruoti 252 eismo įvykiai, kurių metu užvažiuota ant pėsčiojo, iš jų 79 – tamsiuoju paros metu. Per sausį-spalį žuvo 20 pėsčiųjų, iš jų – 10 tamsiuoju paros metu.

Lapkričio 10-osios pavakarę, apie 17.25 val., Vilniaus apskrities Šalčininkų rajone, Naujasodžio kaimo teritorijoje, kelyje Jašiūnai–Turgeliai, automobilis „VW Passat“, vairuojamas 27 metų vyro, partrenkė ir mirtinai sužalojo kelių einantį ir šviesą atspindinčių elementų neturintį 77 metų pėsčiąjį.

Būtina, kad mažiau gebantyms pasirūpinti savimi, t. y. senatvės sulaukę žmonės ir vaikai, įsiklausytų ir suprastų, jog taisyklingai nešiojamas atšvaitas vairuotojui padeda laiku pastebėti einantį žmogų.

Dažniausiai pėsčiuosius transporto priemonės partrenkia ir mirtinai sužaloja neapšviestuose kelio ruožuose, kai jie eina per važiuojamąją kelio dalį, važiuojamąja dalimi ar netikėtai į ją įeina (įbėga). Dėl tokių eismo įvykių beveik visada kalti būna patys pėstieji – neturi jokių šviesą atspindinčių elementų, dėvi tamsius drabužius, prieš įžengdami į važiuojamąją dalį neįvertina atstumo iki artėjančios transporto priemonės.

Atšvaitą prie drabužių, kuprinės, rankinės ar kito krepšelio reikia prisisegti (pritvirtinti) taip, kad jis būtų matomas kitiems eismo dalyviams.

Pakabinamą atšvaitą, pervertą virvele, segtuku prisegame prie drabužių (pvz., kišenės), dešinėje pusėje, kad jis švytuotų žmogaus kelių aukštyje.

Atšvaitą-juostelę lengvai uždedame ant drabužių rankovės (truputį aukščiau rankos riešo) ar kojos blauzdos srityje. Atšvaito paviršiaus plotas turi būti pakankamai didelis (apie 16 cm2), kad transporto priemonės žibintų šviesos galėtų jį apšviesti.

Svarbu: jei turite tik vieną atšvaitą, jį pritvirtinkite (prisisekite) prie drabužių dešinėje pusėje.

Vairuotojams: tamsiu paros metu kelyje, išskyrus stovėti skirtas vietas, priverstinai sustoję motorinės transporto priemonės vairuotojas, išlipdamas iš motorinės transporto priemonės, privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prisisegęs prie drabužių atšvaitą.

Pėstiesiems: pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu.

Kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį.

Pėstieji, einantys neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalie kraštu tamsios paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Traukiamas (stumiamas) platesnis nei 1 m vežimėlis turi būti su atšvaitais: kairėje vežimėlio pusėje iš priekio – baltu, o iš galo – raudonu.

Į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu.

 

Pagal DELFI informaciją: http://www.delfi.lt/news/daily/crime/per-metus-lietuvoje-zuva-apie-240-pesciuju-dauguma-ju-nesegejo-atsvaitu.d?id=60033541#ixzz2CsoUTpOS

 

 

Mobiliojo telefono keliami pavojai

 

Mobilieji telefonai tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. Tai neabejotinai naudinga, tačiau besaikis jų naudojimas gali pakenkti ne tik dėl iki šiol neištirto radijo poveikio žmonių organizmui, tačiau taip pat dėl mobiliųjų prietaisų netinkamos naudojimo kultūros.

Anot vėžio susirgimus tyrinėjančio mokslininko Vinio Khuranos, mobilieji telefonai kenkia kur kas labiau nei rūkymas ar asbesto dulkės. Jau šių metų pradžioje Prancūzijos bei Vokietijos valdžia įspėjo, kad kalbėjimas mobiliaisiais telefonais kenkia sveiktai, ypač jais nereikėtų kalbėti vaikams.

Rūpestį kelia ir tai, jog šiuo metu visame pasaulyje mobiliaisiais telefonais naudojasi 3 mlrd. žmonių, tai tris kartus lenkia rūkančių skaičių.

Lietuvoje viekiančio „Ekoinstituto“, siekiančio atkreipti dėmesį į galimą mobiliojo ryšio žalą sveikatai, ekspertai akcentuoja, jog daugiau kaip 10 metų intensyviai - daugiau nei 30 min. per dieną - naudojantis mobiliuoju telefonu smegenų auglio, galinčio sukelti vėžį, rizika padidėja daugiau kaip trečdaliu.

2009 m. rugsėjo mėnesį atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip 40 proc. mūsų šalies gyventojų mobiliuoju telefonu naudojasi 10 ir daugiau metų, o beveik trečdalis šalies gyventojų per dieną mobiliuoju telefonu vidutiniškai kalba daugiau kaip 30 minučių.

Kita vertus, mobilieji telefonai turi mažus ekranus ir mažas klaviatūras. Šie ekranai ir klaviatūros - ne pats tinkamiausias būdas susirašinėjimui ar juolab interneto naršymui. Vartotojai skaitydami žinutes ar informaciją su telefonu neretai susilenkia, todėl jų laikysena būna netaisyklinga. Pirštai patiria didesnę nei įprastai apkrovą.

Vieno garsiausių pasaulio sporto ir sveikatingumo centrų „Gold‘s Gym“ specialistas dr. Eric Plansker susirūpino netinkamais telefono naudojimo įpročiais. „Kartu su išmaniųjų telefonų populiarėjimu dažnėja ir pastovaus streso sukeltos traumos“, – savo susirūpinimą aiškino specialistas. Papildomą stresą patiria ne tik nykščiai ar pirštai, dauguma žmonių laiko alkūnes ir kaklą sulenktus kur kas ilgiau nei jie turėtų. Tai sukėlė naujus prieš dešimt metų neegzistavusius sutrikimus, tokius kaip „BlackBerry“ nykščio sindromas, ar rankų alkūnės nervo sindromas.

Rankų alkūnės sindromas šiuo metu kasmet paveikia daugiau nei 850 tūkst. žmonių. Šis sutrikimas išsivysto, kuomet per ilgai laikomos sulenktos rankų alkūnės, nes yra užspaudžiamas rankų alkūnės nervas.

„Gold‘s Gym“ specialistai ragina netapti šios statistikos dalimi ir užsiimti paprasčiausiais pratimais:

Sėdint prie stalo

  • Su nykščiu paliesti kiekvieną vienos rankos pirštą. Pakartoti tai su abiem rankomis penkis kartus;
  • Su delnu tapšnoti šlaunis kiek galima greičiau. Atlikti 20 pakartojimų;
  • Sunerti pirštus ir ištiesti rankas. Laikyti dešimt sekundžių ištiestas rankas ir tą pakartoti aštuonis kartus.

Einant

  • Pakelti galvą ir žiūrėti tiesiai;
  • Atpalaiduoti pečius ir daryti sukamąjį judesį. Kaklas, rankos ir viršutinė nugaros dalis kiek įmanoma labiau atpalaiduotos.

Sporto salėje

  • Nugaros tiesimas (šnek. k. „Supermenas“) – 3 serijos po 10 – 12 pakartojimų;
  • Pasiėmus aerobikos kamuolį atsigulti ant pilvo. Atpalaiduoti kojas, ir viršutinę nugaros dalį. Tuomet ištiesti nugarą ir vėl grįžti į pradinę padėtį;
  • Rumuniški atkėlimai viršutinei nugaros dalei – 3 serijos po 10 pakartojimų;
  • Pasiėmus du laisvus svorius atsistoti. Kojos lygiagrečiai rankų. Svorius laikyti prieš save, kelti juos palei kūną link smakro.

 

 (Pagal:http://www.balsas.lt/naujiena/189151/mobilieji-telefonai-kenkia-labiau-nei-rukymas-papildyta-video/rubrika:naujienos-namai-sveikata

http://www.aidas.us/naujienos/savaites-aktualija/mobiliuju-telefonu-zala-vis-dar-diskusiju-objektas.html

http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/ispeja-apie-mobiliuju-telefonu-zala-fizinei-formai-51-124672 )

 

 

Mokinių atostogos: darbas ar poilsis? 

  

Nors mokslo metai dar nesibaigė, bet mokyklų koridoriai ištuštėjo. Mokiniai pluša: lakioja su siuntomis it pašto karveliai, parduotuvėse puoselėja švarą, dėlioja prekes, konsultuoja, nešioja padėklus kavinėse... Tik nedidelė dalis jaunųjų lietuvaičių per atostogas nedirba. 

Kita dalis nepilnamečių pageidavo darbo, bet negavo... Vykstant tokiam dideliam vasarą dirbančių mokinių bumui, verta pamąstyti, ar darbas - tikrai tinkama, nepilnamečių pasirinkimo verta veikla? 

"Jaunimas turi dirbti legalų, lengvą, neilgai trunkantį darbą", - teigia Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos psichologė Lina Galvonienė. 

O realybė tokia - daugybė nepilnamečių jaunuolių užsiima nelegalia veikla užsienyje ar sunkiai fiziškai aštuonias valandas dirba Lietuvoje. Viena tokių mokinių Inga pasakojo, jog praėjusią vasarą, būdama 17-os, vieną mėnesį nelegaliai užsidirbo pinigų skindama braškes Suomijoje. 

"Darbas buvo varginantis: nelengva tupėti ir skinti braškes nuo ryto iki vakaro, ir taip 40 valandų per savaitę. Po mėnesio šitokio darbo beveik negalėjau pasilenkti, skaudėjo kelius, netekau svorio", - guodėsi mergina. 

Ieškant darbo ir norint išvengti darbdavių išnaudojimo, derėtų susipažinti su 2003-iaisiais patvirtintu Nepilnamečių darbo įstatymu, kuris numato asmenų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką, darbo laiką, pateikia jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąrašą. 

Dažniausiai nepilnamečiai darbo ieško tam, kad galėtų pinigais paremti šeimą. Nemažai vaikų savo uždirbtus pinigus skiria maistui ar kitoms būtinoms reikmėms. Vienoje maisto prekių parduotuvėje pakalbinta ilgametė darbuotoja Daiva papasakojo, kaip sykį vasarą pas salėje dirbusį jaunuolį įpykęs atskuodė tėvas, mat sužinojo, kad sūnus už gautus pinigus drįso panelę į kavinę nusivesti.

 

Ką apie vaikų darbą mano tėvai?

 

"Manau, pradėjus dirbti, pasikeičia požiūris į pinigus. Mano dukra, vasarą išbandžiusi paštininkės profesiją, pasakė: "Man reikės daug laiko apsvarstyti, kur išleisiu taip sunkiai uždirbtus pinigus", - pasakojo ponia Laima, kurios dukra vienuoliktokė Simona šią vasarą ketina dirbti viename iš prekybos centrų. 

O ponia Danguolė pasidžiaugė, kad mokiniai ne tik turi dorą užsiėmimą, bet, pabuvę valytojais, salių darbuotojais ar bet kokiais kitais paprastais darbininkais, ima labiau gerbti įvairių profesijų žmones. 

Yra ir tokių tėvų, kurie nepritaria savo vaikų norui įsidarbinti. 

"Manau, kad daromės vis didesni materialistai. Tėvai išvažiuoja į užsienį tikėdamiesi geriau uždirbti, palieka vaikus vienus jiems parodydami, jog šie taip pat turi sekti paskui pinigus. Gerai, kad bent trylikamečiams Seimas uždraudė darbintis", - piktinosi dvylikametį sūnų auginanti ponia Angelė. 

"Jaunam žmogui itin svarbus poilsis. Jei jo trūksta, gali atsirasti nemiga, atminties, dėmesio sutrikimų, pernelyg didelis stresas ar nerimas", - kalbėjo psichologė L. Galvonienė. 

Įdomu, ar apie tai pagalvoja tie nepilnamečiai, kurie dieną dirba, naktį linksminasi, o kitą dieną vėl suraukę nosis, neišmiegoję, nepailsėję keliauja į darbą. Ir taip be paliovos, kol baigiasi vasara. 

Bet kartais net ir pasibaigusi vasara nesukliudo mokiniams pasilikti savosiose darbovietėse. "Ąžuolyno" gimnazijos psichologė prasitarė, kad rugsėjo pradžioje yra sulaukusi tėvų skambučių, jog jų atžalos naujuosius mokslo metus pradės kiek vėliau, mat vis dar uždirbinėja pinigus. 

Vienas darbdavys savo nuomonę išsakė taip: "Yra laikas dirbti, laikas - ilsėtis. Darbe reikalingas pailsėjęs darbuotojas, o ne pavargęs." 

Taigi, nors darbas grūdina žmogų, vertėtų įsiklausyti į psichologės L. Galvonienės žodžius, kad atostogos - mokinių teisė. Jie patys ir turėtų nuspręsti, kaip jas praleisti.

  

(Pagal: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/svietimas/mokiniu-atostogos-darbas-ar-poilsis-19015/)

 

 

Problemos ir iššūkiai paauglystėje (alkoholio,tabako,psichoaktyvių medžiagų vartojimas).

 

Priežastys, galinčios paskatinti Jūsų vaiką pabandyti vartoti žalingus įpročius, gali būti labai įvairios, todėl kiekvienas tėvas turi domėtis, ką daryti, kad jo vaikas nepradėtų vartoti.

Bendraukite

Daugiau bendraukite su vaiku, domėkitės ne tik jo mokslais, bet ir pomėgiais, interesais, draugais, svajonėmis. Net ir būdami labai užsiėmę, skirkite vaikui laiko ir dėmesio, puoselėkite gerus tarpusavio santykius, nes tai yra puiki investicija į ateitį be žalingų įpročių.

Jau nuo pat vaikystės ir ankstyvos paauglystės pradėkite kalbėti su vaiku apie žalingus įpročius. Išsamūs patarimai, kaip kalbėti su vaikais ir paaugliais, pateikiami interneto svetainėje http://www.ntakd.lt/

Pasitikėkite ir pelnykite pasitikėjimą

Gerbkite vaikų jausmus, domėkitės jų problemomis ir pomėgiais, išklausykite, ką jie sako. Dažnai kartokite: kad ir kas atsitiktų, jūs jo neatstumsite.

Nekritikuokite be reikalo

Kritikuokite vaiko poelgį, netinkamą elgesį, bet ne jį patį: „Tu pasielgei neteisingai, neapgalvotai, negerai“. Nepamirškite pagirti ir apdovanoti už tinkamą elgesį.

Ugdykite vertybes

Nuolat diegdami socialinius, moralinius, dvasinius principus, ilgainiui išugdysite tvirtus vaiko moralinius įsitikinimus. Juos įsisąmoninęs, jis ir pats nesunkiai ras priežasčių, kodėl žalingiems įpročiams reikėtų sakyti „Ne“.

Pažinkite vaiko draugus

Domėkitės, kur ir su kuo vaikas leidžia laiką, stenkitės susipažinti su jo draugais ir jų tėvais. Skirkite laiko kalbėtis apie tai, kas yra geras draugas.

Rūpinkitės vaiko laisvalaikiu

Rūpinkitės, kad laisvą laiką vaikas skirtų naudingai, malonumą teikiančiai veiklai. Nukreipdamas visą energiją mėgstamiems pomėgiams, vaikas turės mažiau paskatų domėtis žalingais įpročiais.

Raskite progų pabūti su vaiku – pvz., bendros šeimos išvykos, savaitgalio pietūs ir t.t.

 

 

Parengė vyresnioji socialinė pedagogė Zita Mackevičienė